Kaip atsirado Merfio dėsniai

Page was moved to a new content management system and translation to English is being made at the moment. Now you can see only Lithuanian version of page. Sorry for delay.
Garsiąją frazę, arba pagrindinį Merfio dėsnį, jo autorius Edwardas Murphy ištarė 1949 metais. Tada Kalifornijoje, JAV karinių oro pajėgų bazėje, buvo vykdomas projektas MX981, kurio tikslas — ištirti maksimalias žmogaus organizmo atlaikomas perkrovas. Tyrimo rezultatus planuota panaudoti konstruojant ateities lėktuvus.

Iššūkis didelis, tikrais lėktuvais rizikuoti buvo per brangu, todėl bandytojų komanda naudojo raketinius vežimėlius (arba roges). Jį įgreitindavo iki 320 km/h ir sustabdydavo per sekundės dalis. Faktiškai tai buvo galima vadinti smūgiu į sieną. Suprantama, kad iš pradžių bandymus atliko su manekenais, vėliau panaudojo beždžiones ir tik tada atėjo žmogaus eilė. Sėsti į vežimėlį pasisiūlė bazės naujokas, karo gydytojas, pulkininkas Johnas Paulas Stappas. Žinoma, iškart taip paprastai jam niekas neleido rizikuoti gyvybe. Pirmiausia pulkininkui teko pereiti kelių mėnesių bandymų kursą. Pagaliau jam „nusišypsojo“ laimė lipti į bandymų vežimėlį. Bandymų metu Stappui lūžo keli kaulai, buvo sukrėstos smegenys, trūko akių kraujagyslės. Bet, kaip sakoma, mokslas reikalauja aukų.

Tačiau prieš tai, per vieną iš bandymų Edwardas Murphy atsinešė krūvelę daviklių ir juos prijungė prie pulkininko kūno. Bėgant metams kiekvienas pasakotojas tą pačią istoriją porino skirtingai. Labiausiai tikėtina skamba taip: pirmojo bandymo metu, kai organizmas neabejotinai turėjo sureaguoti, davikliai nerodė jokios perkrovos. Apžiūrėję daviklius kariškiai nustatė, kad kiekvienas jų gali būti sujungtas dviem būdais (apie tai pakalbėsime vėliau), kaip tyčia, buvo pasirinktas neteisingas. Murphy neiškentęs mechaniko klaidą pakomentavo taip: „Jeigu ką nors galima padaryti neteisingai, tai šitas žmogus taip ir padarys!“

Dar viena istorija teigia, kad mechanikas atvirkščiai įdėjo lėktuvo propelerį, kuris pradėjo suktis ne į tą pusę, tačiau tai būtų labai akivaizdi klaida. Žinoma, ko tik nebūna. „Jei kas nors gali...“

Galbūt istorija ir būtų likusi pokštu tarp bendradarbių, tačiau į viešumą ją iškėlė „bandymų triušis“ Johnas Stappas. Pulkininkas pasižymėjo puikiu humoro jausmu, buvo linksmų plaučių, net rašė satyrines knygas. Taigi jis vienoje spaudos konferencijoje pareiškė, kad tyrimų pasiekimai yra Merfio dėsnių įveikimo rezultatas. Ir noriai paaiškino žurnalistams, ką turėjo omeny. Taip frazė pateko į spaudą ir pašėlusiais tempais įgijo populiarumą.

Kai kurie šaltiniai dėsnio populiarimo idėją priskiria kitam karininkui, tačiau dauguma veteranų pritaria Johno Stappo versijai.

Kiekvienas sprendimas kelia naujų problemų

Edwardas Aloysius Murphy gimė 1918 m. sausio 11 d. Panamos kanalo zonoje. Jis buvo pirmas vaikas šeimynoje, vėliau atsirado dar keturi. Baigęs Niudžersio vidurinę mokyklą Edwardas nutarė mokytis karo meno — 1940-aisiais baigė West Pointo karo akademiją. Iškart po to jis įstojo į JAV ginkluotąsias pajėgas. 1941 m. karininkas oro korpuso pilotus ruošė koviniams skrydžiams.

Antrojo pasaulinio karo metais Murphy nesėdėjo mokykloje sudėjęs rankų — jis pabuvojo Indijos regione, Kinijoje ir tuometinės Birmos teritorijoje. Kariškio nuopelnus valdžia įvertino majoro laipsniu.

Pasibaigus karo veiksmams, Edwardas Murphy prisijungė prie JAV oro pajėgų Technologijos instituto ir tapo mokslinių tyrimų karininku. Būtent tada jis įsidarbino Wright-Patterson oro bazės tyrinėjimų centre, kur 1949 m. ir ištarė lemtingus žodžius.

1952 m. Murphy iš JAV oro pajėgų atsistatydino. Tiesa, po to jis dar padirbėjo prie testų Hollomano oro bazėje, vėliau persikėlė į Kaliforniją ir dirbo prie privačių užsakovų lėktuvų dizaino. Darbo metu jis kūrė ir tobulino įgulos gelbėjimosi sistemas. E. Murphy dirbo su tokiais žinomais lėktuvų modeliais kaip „F-4 Phantom“, „XB-70 Valkyrie“, „SR-71 Blackbird“, „B-1 Lancer“ ir eksperimentiniu lėktuvu su raketiniais varikliais X-15.

1960 m. Edwardas rūpinosi „Apollo“ projekto saugumo ir gyvybės palaikymo inžinerija, o karjeros pabaigoje dirbo prie „Apache“ sraigtasparnio saugumo ir kompiuterinio valdymo sistemų.

Edwardas Murphy mirė 1990-aisiais.

Negalima logiškai nuspręsti, kas įmanoma, o kas ne

Merfio dėsnis tapo labai populiarus. Jis apaugo aksiomomis, pasekmėmis, taisyklėmis, kitais dėsniais, postulatais ir dilemomis. Kai kurie iš jų jau beveik neturėjo nieko bendra su pradiniu Merfio dėsniu (žinoma, išskyrus požiūrį į daiktus ir galimybes), technika ir pačiu Edwardu Murphy. Daugelio tokių dėsnių autoriai yra žinomos asmenybės, užimančios atitinkamus postus. Ir, žinoma, daugybės naujų dėsnių autoriai lieka nežinomi.

Knygos forma Merfio dėsniai, tiksliau, jų pasekmės, pasaulį pirmąkart išvydo 1977 m., pasistengus rašytojui Arthurui Blochui. Vėliau šis autorius išleido dar ne vieną leidinį Merfio dėsnių tema.

Pirmoji knyga išdėstyta lengva humoro forma. Penkios pasekmės aprašytos panaudojant tikimybių teorijos terminus, o dvi paskutinės skamba labiau filosofiškai. Knygą lydėjo sėkmė. Ji patiko skaitytojams ir kartu paskatino naujų dėsnių atsiradimą.

2003 m. rašytojas Nickas Sparkas parašė knygą „Merfio dėsnio istorija“, kurioje smulkiau narplioja garsiojo dėsnio atsiradimo aplinkybes. Leidinių būta ir daugiau. Įvairių sričių ir įvairiomis kalbomis. Tai neturėtų stebinti — juk Merfio dėsniai tokie žavūs.

Knygos su Merfio dėsniais tapo tokios populiarios, kad buvo leidžiamos net kišeniniais formatais, kad žmogus galėtų jas su savimi turėti visur. Ir pritaikyti gyvenime.

Ko nesugebame atskirti, atsiskirs savaime

Nors Merfio dėsniai skamba šiek tiek nerimtai ir dažniausiai naudojami norint pasilinksminti, tačiau kartu jie atspindi ir rimtą požiūrį. Iš tikrųjų, kodėl oras blogesnis dažniausia savaitgaliais, kodėl gatvėse kamščiai, kai jums atsirado skubus reikalas? Kodėl sumuštinis visada krenta sviestu žemyn? Galima sakyti, kad Merfio dėsniai atspindi inžinierių požiūrį į gyvenimą. Beveik niekada naujai suprojektuota sistema nepradeda iškart dirbti. Dažniausiai to net nesitikima. Daromi bandymai, sistema stebima, nustatomos problemos, kurias vėliau teks šalinti. Edwardo Murphy sūnus sakė, kad jo tėvas nebūtų ramiai stebėjęs, kaip sumuštinis krenta sviestu žemyn. Jis arba būtų privertęs jį kristi sviestu į viršų, arba visai neleidęs jam nukristi.

Beje, Merfio dėsnių tyrimai, remiantis matematika ir fizika, patvirtino, kad dauguma dėsnių turi mokslinį pagrindą.

Ir pradinė E. Murphy formuluotė laikoma atskaitos tašku „defensive design“ (apsaugančiojo dizaino) istorijoje. Mūsų šnekamojoje kalboje „defensive design“ labiau žinomas kaip „apsauga nuo kvailių“. Šio dizaino tikslas — projektuoti daiktus taip, kad jie neleistų naudotojui daryti klaidų. Štai čia pavyzdys su davikliais karinėje oro bazėje 1949-aisiais gali būti laikomas klasikiniu pavyzdžiu. Minėtus daviklius buvo galima prijungti dviem būdais. Ir vienas jų (be abejo, tas, kurį mechanikas ir pritaikė) leido daviklius sujungti taip, kad vieno parodymus visiškai kompensavo kito parodymai.

Būtent dėl „apsaugančiojo dizaino“ kompiuterio laidų neįkišime į netinkamą vietą, nes kitur jie paprasčiausiai neįlįs. Tiesa, šiuo atveju galioja taisyklė, kad „taisyklės kuriamos kvailiams, tačiau visada atsiranda idiotų“. Fantazijai visada lieka vietos — kad ir įkišti CD ne ta puse...

Variklis visada sukasi ne ta kryptimi

Pats Edwardas Murphy anaiptol nesidžiaugė jo pasakymo plėtote apie užprogramuotai bjaurią negyvųjų daiktų prigimtį. Inžinierius daugelį jo paties dėsnio versijų vadino kvailomis, lėkštomis ir klaidingomis. Jis netgi stengėsi, kad žmonės į visą reikalą žiūrėtų rimčiau, tačiau džinas buvo išleistas iš butelio ir sėkmingai gyvavo.

Merfio dėsniai išsiplėtė, pasidaugino, buvo suklasifikuoti į daugybę dalių: biurokratijai, gydytojams, technikos kūrėjams ir prižiūrėtojams, ekspertams, sportininkams ir t. t.

Ir, visiškai pateisindami save, Merfio dėsniai juos į gyvenimą paleidusiam Edwardui Murphy nesukrovė turtų.

Visitors